1Be to, Ahitofelis tarė Abšalomui: „Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir leistis šiąnakt į žygį vytis iš paskos Dovydą. 2Aš pasivysiu jį nuvargusį ir nuleidusį rankas, įvarysiu jam siaubą. Kai visi su juo esantys žmonės pabėgs, užmušiu tik karalių. 3Tada visą tautą sugrąžinsiu tau tartum nuotaką, grįžtančią pas savo vyrą. Tu tik vieno žmogaus gyvasties teieškai, kad visa tauta būtų taikoje“. 4Patarimas patiko Abšalomui ir visiems Izraelio seniūnams.
5Tada Abšalomas tarė: „Prašyčiau pašaukti ir Hušają Archą, kad galėtume išgirsti, ką jis pasakys“. 6Hušajui atėjus, Abšalomas tarė: „Šitaip kalbėjo Ahitofelis. Ar darysime, kaip jis pataria? Jeigu ne, ką tu sakai?“ – 7„Šį kartą patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras“, – atsakė Hušajas Abšalomui. 8Hušajas tęsė: „Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs galiūnai. Jie įniršę kaip meška, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas prityręs kare ir nakties nepraleis su kariais. 9Tikėk manimi, net dabar jis pasislėpęs kur nors oloje ar kokioje kitoje vietoje. Ir jei kas nors iš mūsų karių kristų pirmo puolimo metu, kas tik apie tai išgirs, sakys: ‘Abšalomo kariuomenė buvo išskersta’. 10Tuomet net narsus karys, kurio širdis tarsi liūto, nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas galiūnas, o su juo esantys kariai – narsūs vyrai. 11Todėl aš patariu, kad visas Izraelis nuo Dano ligi Beer Šebos – toks gausus kaip jūros smiltys – būtų surinktas prie tavęs, ir tu pats žygiuotumei į mūšį. 12Taip mes užpulsime jį, kad ir kur jis būtų, ir krisime ant jo, kaip rasa krinta ant žemės. Nė vienas jų neišliks gyvas – nei jis pats, nei joks su juo esantis vyras. 13O jei jis pasitrauktų kur nors į miestą, tada visas Izraelis atsineš virves prie to miesto ir tol vilks jo akmenis į slėnį, kol neliks ten nė akmenėlio“. 14Abšalomas ir visas Izraelis sutiko, kad Hušajo Archo patarimas geresnis už Ahitofelio patarimą. VIEŠPATS buvo nusprendęs paversti niekais gudrų Ahitofelio patarimą, kad atneštų Abšalomui nelaimę.
15Tada Hušajas pasakė kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Taip ir taip patarė Ahitofelis Abšalomui ir Izraelio seniūnams. Taip ir taip patariau aš. 16Tad tučtuojau pasiųskite žodį Dovydui: ‘Nenakvok prie perėjų į dykumą, bet tuoj pat pereik. Antraip karalius ir su juo esantys žmonės bus sunaikinti’“. 17Jehonatanas ir Ahimaacas laukė prie En Rogelio. Tarnaitė nueidavo ir nunešdavo jiems žodį, o jie savo ruožtu nueidavo ir nunešdavo žodį Dovydui, nes patys nedrįso pasirodyti ir įžengti į miestą. 18Bet vienas vaikinas pamatė juos ir pranešė Abšalomui. Tad juodu tučtuojau pakilo ir nuskubėjo į Bahurimus, prie namų vieno žmogaus, kieme turinčio šulinį, ir nusileido į jį. 19O to vyro žmona, paėmusi dangalą, užklojo šulinio angą ir taip apskleidė grūdais, kad nebūtų galima pastebėti. 20Atėję pas moterį prie namų, Abšalomo tarnai klausė: „Kur Ahimaacas ir Jehonatanas?“ Moteris atsakė jiems: „Jiedu prieš valandėlę praėjo ir nuėjo upės link“. Paieškoję ir neradę, jie sugrįžo į Jeruzalę.
21Vos jiems nuėjus, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėjo pranešti Dovydui. Jie sakė Dovydui: „Pakilk! Tučtuojau pereik upę, nes tokį ir tokį patarimą prieš jus davė Ahitofelis“. 22Dovydas ir visi su juo buvę žmonės tuojau pat leidosi į kelionę ir perėjo Jordaną. Iki aušros nebuvo likę nė vieno, neperėjusio Jordano.
23Matydamas, kad jo patarimas nevykdomas, Ahitofelis pasibalnojo asilą ir išjojo namo į savo miestą. Sutvarkęs namų reikalus, jis pasikorė. Palaidotas jis buvo savo tėvo kape.
24Dovydas buvo pasiekęs Mahanaimus, kai Abšalomas ir visi su juo buvę Izraelio vyrai perėjo Jordaną. 25Kariuomenės vadu vietoj Joabo Abšalomas buvo paskyręs Amasą. Amasa buvo sūnus izraelito, vardu Itra, kuris buvo paėmęs žmona Nahašo dukterį Abigalę, Joabo motinos Cerujos seserį. 26Izraelitai ir Abšalomas pasistatė stovyklą Gileado žemėje.
27Dovydui pasiekus Mahanaimus, Nahašo sūnus Šobis iš Rabat Amono, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas Gileadietis iš Rogelimų 28atgabeno guolių, dubenų ir molinių indų, taip pat kviečių, miežių, miltų, pagruzdintų grūdų, pupelių ir lęšių, 29medaus ir varškės, avių ir sūrio iš kaimenės Dovydui ir su juo esantiems žmonėms valgyti. Jie sakė sau: „Dykumoje žmonės tikriausiai alkani, išvargę ir kenčia troškulį“.
